Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva (vok. Preussisch Litauen), rečiau – Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen) – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai. Iki Kalavijuočių Ordino invazijos XIII a., vėliau Mažąja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys. Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos, gyventojų pagrindą sudarė likusieji baltai, naujai atsikėlę lietuviai ir iš kitų Prūsijos regionų grįžtantys gyventojai. „Mažosios Lietuvos“ sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis – Lietuvai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinamas ir tik Klaipėdos kraštas, esantis vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų. Tekstas pateiktas pagal Vikipediją: https://lt.wikipedia.org/wiki/Ma%C5%BEoji_Lietuva
Kartografijoje Mažosios Lietuvos (vok. Klein Litauen) ir kaip sinonimas Prūsų Lietuvos (vok. Preussisch-Litauen) pavadinimai vartojami nuo XVII a., šie vardai vartoti ne tik vokiškuose, bet ir angliškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose žemėlapiuose, periodiniuose leidiniuose, knygose ir kt. Nuo 1618 m. iki XIX a. pradžios Prūsijos lietuvių žemės Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose, valdovų įsakuose ir potvarkiuose dar buvo vadinamos Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen). Po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant lietuviškų Prūsijos žemių prijungimo prie Lietuvos valstybės, dažniausiai buvo vartojamas Mažosios Lietuvos vardas. Nuo 1919 m. atsirado Klaipėdos krašto (vok. Memelland) pavadinimas, reiškiantis 1919–1939 m. egzistavusį administracinį teritorinį vienetą šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą. Prijungus prie Lietuvos tik šią Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos krašto vardu buvo pradėta vadinti ir Lietuvos etnografinį regioną. Tačiau nuo XX a. antrosios pusės ir ypač pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje įsitvirtino ir tradiciniu tapo šio regiono vadinimas Mažąja Lietuva. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadina lietuvininkais, taip pat šišioniškiais, rečiau – būrais. Tekstas parengtas pagal :Etninės kultūros globos taryba, http://www.ekgt.lt/lietuvos-etnografiniai-regionai/mazoji-lietuva/
Klausydami galite pasirinkti iš šių 26 įrašų:
- Dalia Urbanavičienė. „Mažosios Lietuvos istorija, įtaka šokių tradicijai“. (Garso įrašas 1/2)
- Dalia Urbanavičienė. „Mažosios Lietuvos istorija, įtaka šokių tradicijai“. (Garso įrašas 2/2)
- Edita Barauskienė-Kurpreikšytė. „Kaip jie išlaikė lietuvių kalbą“. Pamario krašto istorija (Garso įrašas 1/2)
- Edita Barauskienė-Kurpreikšytė. „Tarp materializmo ir idealizmo“. Pamario krašto istorija (Garso įrašas 2/2)
- Gaila Kirdienė. Paskaita „Mažosios Lietuvos instrumentinė muzika“. ( Garso įrašas)
- Dalia Urbanavičienė. Paskaitą „Mažosios Lietuvos choreografijos ypatybės“. (Garso įrašas)
- O išbėg išbėg iš Rusnės kiemo.
- Ten ant jūračių. Aulavėnai.
- Anksti rytą rytuži. Piktupėnai.
- Rūtų sėjau, prakalbėjau. Tilžė.
- Pas šaltą šaltinėlį. Aulavėnai.
- Šunys loja, čeveruoja. Rusnė.
- Per kalnelį, per aukštąjį. Aulavėnai.
- Perš man iš Danskos. Kalnininkai.
- Nė šią naktį ne namėj gulėjau. Kalnininkai.
- Aš atsisakiau. Kalėnai.
- Nepūskite vėjeliai. Aulavėnai.
- Kaklelis gerti ištroško. Kalnininkai.
- Išėjo tėtužis. Pilupėnai.
- Šok, broluži.
- Ei kieno kieno žalias kiemelis. Kalnininikai.
- Eisva mudu abudu. Kalnininkai.
- Jau aušt aušružė. Kalnininkai.
- Miegužio noriu. Rusnė.
- Toli, taip toli mane jauną nuleido. Aulavėnai.
- Strazde strazdeli. Kalnininkai.