ROMUVA  Senovės baltų religinė bendrija

   Romuva remiasi baltų religine tradicija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas. Šio bendro baltų dvasinio paveldo formavimosi pradžia siekia labai tolimą indoeuropietišką praeitį. Baltų arba aisčių kultūra kaip savita išsiskiria II tūkstantmetyje p.m.e. Bendras baltų religinis centras Romuva su vyriausiu dvasininku Kriviu buvo įsteigtas 521 m. Rikojote. Vėliau iškilo ir kiti svarbūs sritiniai baltų religiniai centrai – Romuvos atskiruose baltų kraštuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Vienas iš svarbiausių baltų tikėjimo centrų nuo neatmenamų laikų veikė Šventaragio slėnyje Vilniuje. Nuo 1250 m. kunigaikščio Šventaragio valia jis buvo reformuotas ir tapo centrine Lietuvos baltų tikėjimo šventove. Krikščionybės pastangomis pradėjus naikinti Lietuvos baltų tikėjimo religines institucijas, vis mažiau Vaidilų kontroliuojama religinė praktika palaipsniui koncentravosi bendruomeniniuose ir individualiuose kultuose ir tokiu pavidalu, palaikoma iš kartos į kartą perduodamų etninių tradicijų, išliko iki pat XX a.
XX amžiaus pradžioje Romuvos ir baltų tikėjimo vertę savo raštuose iškelia Vydūnas. J. Basanavičiaus, J. G. Beržanskio-Klausučio ir kitų idėjų šviesoje prieškario nepriklausomoje Lietuvoje vėl atkuriamos baltų tikėjimo institucijos: 1930 metais įkuriama Romuvos (visuomiečių) bendruomenė (veikė iki 1940 m.), 1967 m. įkuriama bendruomenė Ramuva, ir tik 1992 m. pirmą kartą oficialiai įregistruojama Romuva kaip Baltų tikėjimo bendruomenė. Romuvų bendruomenės veikia JAV ir Kanadoje. 2001 m. pabaigoje 3 senojo baltų tikėjimo bendruomenės (Vilniaus, Kauno, Molėtų) formaliai susijungė į Senovės Baltų religinę bendriją. Tačiau faktiškai šios ir kitos bendruomenės bendradarbiaudamos veikė jau 10 metų.
Senovės baltų religinės bendrijos dvasiniais vadovais pripažįstame visus vyriausius Krivius ir Vaidilas, vienijusius baltų tautas religiniu pagrindu ir puoselėjusius senąjį baltų tikėjimą. Bendrijos Krivis Jonas Trinkūnas dvasiniu Senovės baltų religinės bendrijos Romuvos vadovu buvo nuo 1967 m.

2014 m. Romuvos Krive išrinkta Inija Trinkūnienė.

Senojo baltų tikėjimo bendruomenių egzistavimą per ilgus amžius stengtasi visaip nuslopinti, o jų veiklą nutraukti. Prieškario Lietuvos Respublikos laikotarpiu Romuvos kaip institucijos pripažinimą sustabdė tuo metu didelę įtaką politiniame gyvenime ir Valstybės valdyme turėjusi Katalikų bažnyčia. Tarybiniu laikotarpiu Romuva turėjo slėpti savo religinius siekius. Nežiūrint slėpimosi, aktyvesni Romuvos dalyviai patyrė represijas. Tik nepriklausomoje Lietuvoje Romuvos bendruomenės susilaukė juridinio pripažinimo kaip religinės bendruomenės. Tačiau iki šiol neskubama pripažinti 2001 m. lapkričio 11 d. susikūrusio Romuvos bendruomenių susivienijimo – Senovės baltų religinės bendrijos.
Ir vidurinėse mokyklose, ir Lietuvos kariuomenėje kol kas nėra tenkinami mūsų tikėjimo žmonių dvasiniai poreikiai.
Senovės baltų religija yra gyva ir aktualius bendruomenių narių poreikius tenkinanti dvasinių patirčių ir žinių visuma. Tai yra kintantis ir prie naujų aplinkybių prisitaikantis darinys. Pagrindiniai Senovės baltų religinės doktrinos istoriniai pokyčiai išsamiausiai išdėstyti G. Beresnevičiaus veikale „Baltų religinės reformos“ (1995 m.) ir N. Vėliaus „Senovės baltų pasaulėžiūra“ (1983 m.). Dabartiniu metu tikėjimo doktrinų puoselėjimas yra bendrijos Vaidilų Rato ir Krivulės žinioje.

Parengta pagal http://romuva.lt/apie/rmouva/

Kūlgrinda – lietuvių apeiginio folkloro kolektyvas. Grupės vadovės – Inija Trinkūnienė, Vėtra Trinkūnaitė.