Tekstas pateiktas pagal: http://www.patarles.lt/tautosaka/karines-istorines-dainos/

Karinėse istorinėse dainose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Karinėse-istorinėse dainose dažniausiai vaizduojamas tam tikrų visuomenės sluoksnių (karių, sukilėlių, rekrūtų, tremtinių, partizanų) gyvenimas. Kartais jose apdainuojami patriotiniai žygdarbiai (pavyzdžiui, apie Darių ir Girėną).
Didžiausią karinių-istorinių dainų grupę sudaro karo dainos. Senosiose karo dainose tikslių istorijos atspindžių, periodiškos įvykių sekos nerasime dėl stipraus lietuvių liaudies dainų lyrinio prado. Karį globoja Saulė ir Mėnuo, po mirties jis virsta rožės žiedu, raudonuogiu putinu, ąžuolu, o Saulė gedėdama devynias dienas neužteka… Net ir šiek tiek konkretesnės istorinės realijos sumišusios su mitinio mąstymo reliktais. Kai kurios karinės dainos, apdainuojančios kario žūtį, kaip ir laidotuvių raudos, galėjo turėti apeiginę paskirtį.

Tik XVIII-XIX a. dainose randame daugiau vietų pavadinimų ir istorinių vardų, jose jau minimi karai, poetizuotas ir apibendrintas vaizdavimas pakeičiamas natūralistiniu įvykių atpasakojimu. Naujoviškose karinėse dainose (neįskaitant lietuviškosios kariuomenės laikotarpio), tarnavimas svetimos šalies kariuomenėje (caro ar kaizerio) laikomas didžiausia nelaime. Naujoviškos karo dainos skiriasi ir stilistiškai – jose nebeišlaikomas formos ir turinio vientisumas, daug emocionalaus verksmingumo ir fantasmagoriškų vaizdų. Pačiose vėlyviausiose (1918–1940 m.) karo dainose, taip pat emigracijos, rezistencijos, tremties, dainose yra nemažai dainomis tapusios individualios literatūrinės kūrybos pavyzdžių.